Gamtinis ir dirbtinis pasauliai

 

Pirmajame niekas maisto neruošia, niekas nieko neaugina. Mintama tuo, kas randama gamtoje, maistas nekeičiamas, jo neieškoma „svetimose“ ekosistemos dalyse. Kiekvienas gyvas sutvėrimas jau gimdamas turi viską, ko reikia maisto radimui, pasiekimui, sumedžiojimui. Pavyzdžiui, paukščiai turi įvairių formų snapus ir daugelis jų neminta, tarkime, žole, nes neturi tam tinkamų dantų, o štai žolėdžiai ramiausiai kramsnoja įvairiausius žolynus ir krūmynus, augančius sausumoje ir nesikėsina į žuvų valdas, nors jose irgi yra augalų. Kiekvienas augalas ir gyvūnas turi savo vietą, kiekvienas minta savo maistu. Įvertinus laukinės gamtos narių sveikatą, kūnų sudėjimą, vargu ar prieitume išvados, jog jiems trūksta mastinių medžiagų. Ten nieko nekamuoja mažakraujystė, baltymų ar mineralų stoka.

 

Antrasis – žmonių pasaulis – visiškai kitoks. Jis nuolat alkanas. Maistas auginamas, o paskui ruošiamas – dažnai net keliais etapais. Be to, vystantis technologijoms ir greitėjant gyvenimo tempui, maistas apdorojamas vis daugiau, patekęs ant lėkštės jis jau seniai būna praradęs savo pradinį pavidalą. Žmonės valgo VISKĄ… Valgo tai, kas tinka žuvims, valgo tai, kas tinka paukščiams, valgo ir tai, kas tinka plėšrūnams… valgo ir pačius paukščius, žuvis ir plėšrūnus, per daug nesukdami sau galvos, kuris maistas vis dėlto yra žmogiškas, pačios gamtos jiems skirtas. O kadangi daugeliu atvejų tai nėra mūsų maistas, pagalbon pasitelkiama ugnis, aukšta temperatūra. Mažai žmonių minta žalia mėsa, žuvimi. Plikomis rankomis mes negalime nei jaučio, nei lydekos pagauti, nužudyti. Kadangi negalime, tai ir organų, tinkamų šiems „maisto produktams“ apdoroti, neturime (nei atsikandimui, nei kramtymui, nei virškinimui, nei medžiagų pasisavinimui). Pasirinkus NETINKAMĄ maistą, tenka jį apdoroti: virti, kepti, troškinti. Tuomet jis suyra ir tampa lengviau pasisavinimas, tik kyla klausimas, ką iš to maisto mes savinamės, jei jau jis ne žmogui skirtas. Produktai, kurie mums tinkami, yra valgomi ir skanūs be JOKIO terminio apdorojimo. Juk su malonumu valgome šviežius ir džiovintus vaisius, uogas, įvairiausių rūšių daržoves, sėklas, riešutus. Tačiau iš įpročio net tuos valgomus, mums tinkamus maisto produktus, mes dažniausiai apdorojame. Ir ne vieną kartą.

 

Apdorotas maistas – ligų šaltinis

 

Koks tokio nenatūralaus įpročio rezultatas? „Civilizacijos” ligų puokštė, kuri nepažįstama laukinės gamtos nariams. Žmones kamuoja diabetas, išeminės širdies ir smegenų ligos, onkologiniai susirgimai, toksinių medžiagų (alkoholio, rūkalų) sukelti negalavimai, opaligės ir cirozės, nutukimas ir hipertonija… Sąrašą galima tęsti iki begalybės.

Kur gi to stebuklingojo, puikiojo, visaverčio maisto nauda? Tiek daug mitybos specialistų, tiek daug dietoms skirtų studijų, žurnalų ir knygų, o padėtis negerėja – žmonėms kaip trūko taip ir trūksta žvalumo, energijos, sveiko ir gražaus kūno.

Grįžkime prie laukinės gamtos, kurioje nei viršsvoris, nei kitos mums įprastos problemos praktiškai neegzistuoja. Nė vienas gyvūnas, mintantis mažai baltymų turinčiais produktais, nekenčia nuo baltymų stokos, nė vienas žolėdis, nevalgantis nieko, „turinčio kalcio“, neserga osteoporoze, bet mums vis tiek norisi įrodymu, tyrimų, skaičių. Įdomumo dėlei patyrinėkime nelietuvišką, bet labai tinkamą temai savo pavadinimu produktą – laukinius ryžius. Pasižiūrėkime, kokią informaciją apie juos teikia JAV valstybinis mitybos duomenu centras (www.nutritiondata.com).

 

Lyginamas vienas puodelis (apie 160 g.) ryžių. Viename stulpelyje – paprasti, nevirti, t.y. „žali” laukiniai ryžiai, atrame - virti laukiniai ryžiai, trečiame – kultūrinių baltųjų ryžių makaronai.

 

Iš lentelės duomenų matome, kad pagal kaloringumą ir kokybę tai visiškai skirtingas maistas. Virtuose ryžiuose sumažėjo kalorijų, vitaminų, mikroelementų kiekiai. Kai kam atrodys – jeigu jau kalorijų virtuose ryžiuose mažiau, tai gerai, ne taip tukina. NE! Tai reiškia visai ką kita – kad gautume pakankamai kalorijų, vitaminų, mikroelementų, mums VIRTŲ ryžių reikia SUVALGYTI DAUG DAUGIAU. Virtas maistas sukelia ir palaiko alkį dėl savo prastesnės sudėties. Makaronų atvejis dar prastesnis… Mikroelementų sumažėja dešimteriopai, vitaminų praktiškai nelieka, palyginus su nevirtais ryžiais – penkis kartus sumažėja ląstelienos. Išvada – kuo daugiau pastangų dedame gamindami maistą, perdirbdami natūralius produktus, tuo blogesnis rezultatas. Tą patį matome palyginus ir kviečius ar bet kurį kitą produktą. Kodėl gi taip yra?

 

Gamtoje yra visko, ko reikia

 

Gamtoje natūraliai yra visko, ko reikia žmogui, tačiau analizuodami maistą ir mitybą žmonės jau seniai užmiršo sąvoką „natūralumas“. Niekas neatkreipia dėmesio į vieną labai svarbią „smulkmeną“. Niekur, jokiuose tyrimuose ir dietologų lentelėse neišskiriami vieni iš svarbiausių gyvų produktų sudedamųjų dalių – fermentai, skaidantys maistą į daleles, padedantys jį virškinti. Žinome, kad maisto virškinimui naudojame savo fermentus, esančius skrandžio sultyse, kasos, žarnyno sekrete. Taip, būtent taip ir yra, jeigu maistas termiškai apdorotas. Jame nebėra gamtinių fermentų, nes jie visi žūva aukštoje temperatūroje. Gyvas, neapdorotas maistas yra pilnas fermentų (enzimų), kurie padeda jį lengvai suvirškinti.

 

Kuo daugiau maistas nutolsta nuo savo pirmykščio pavidalo, kuo daugiau jis apdorojamas, tuo menkesnė jo vertė. Jis galbūt bus „gražesnis”, atrodys „skanesnis” ir „įvairesnis”, bet TIKRAI NEBUS SVEIKESNIS.

 

Šiomis žiniomis remiamasi sena kaip pasaulis ir vėl atgijusia „raw food” arba „žaliamitystės” filosofija.

 

Pasaulyje yra „žaliamičių“ judėjimai, žalio maisto restoranai, gydyklos, sanatorijos. Seniai pastebėta, jog sunkiausios ligos nugalimos natūraliu, neapdorotu, gamtos sukurtu maistu.

 

Ką valgo „žaliamičiai“?

 

• Vaisiai ir uogos – tiek švieži, tiek (žiemos metu) natūraliai džiovinti.

• Daržovės – lapinės, šakniavaisiai, ankštiniai.

• Tinkamos ir šviežios, ir džiovintos, be to, gali būti ir natūraliai raugintos (be acto).

• Grūdai. Mirkyti, brinkinti, daiginti, bet nekaitinti.

• Sėklos bei riešutai (nuo seno Lietuvoje žinomos kanapės, aguonos, linų sėmenys).

• Medus, įvairiausi bičių produktai – žiedadulkės, pienelis, duona.

• Šalto spaudimo aliejai.

• Grybai – tiek švieži, tek džiovinti.

 

Iš pirmo žvilgsnio gali atrodyti, kad čia gi nėra ką valgyti. Tačiau gerai pagalvojus, pamatome, kad mums įprastas „turtingas“ maistas yra nepaprastai skurdus. Duona, makaronai, bandelės, blyneliai? Įvairovė? Nieko panašaus – juk tai vienas ir tas pats grūdas, tik daugybę kartų apdorotas, praradęs visą savo natūralią vertę. „Žaliamičiai“ moka pagaminti puikias „žalias” sriubas, padažus, desertus, netgi tortus ir picas. Ir tam net virykles įjungti nereikia. Argi ne puiku?

 

Straipsnis iš www.zaliojilietuva.lt