"Skaičiai". Žaidėjai susėda ratu ir susikaupia, įsiklauso tiek į save, tiek į kitą. Kai visi nurimsta vienas iš žaidėjų pradeda skaičiuoti tardamas: „vienas“. Bet kuris žaidėjas (ne iš eilės) taria: „du“. Kitas žaidėjas taria: „trys“. Tokiu būdu yra suskaičiuojama iki dešimties. Gali taip nutikti, kad atsiranda keli „entuziastai“ ir, neatsižvelgdami į kitus, greitai susako visus skaičius. Tuomet galima perspėti, kad vienas žaidėjas sako skaičių vieną kartą.Dažnai atsitinka, kad skaičių keli žaidėjai pasako vienu metu. Tuomet skaičiavimas vėl prasideda nuo vieno. Žaidimas pavyksta, kai žaidėjai po vieną, neskubėdami, ramiai suskaičiuoja iki dešimties. Kuo daugiau kartų žaidimas žaidžiamas, tuo paprasčiau darosi vieniems kitus suprasti. Jeigu skaičiai yra sakomi skubotai, su įtampa, ar tik „entuziastingų“ žmonių, o kiti nesulaukia progos ištarti skaičiaus, žaidimas nebus pilnavertis.

 

"Angelas". Tai tylos ir ramybės reikalaujantis žaidimas. Žaidėjai sustoja poromis. Vienas žmogus turi vesti kitą. Žaidžia mažiausiai dvi poros. Vedančiojo delnas padėtas ant kito ištiesto delno. Vedžiojamasis žmogus turi nesusidurti su kitos poros vedžiojamuoju.Poroje žaidėjai susitaria, kuris bus ŽMOGUS, kuris bus ANGELAS. Žmogus užsimerkia (galima užrišti akis). Angelas ištiesia delną žmogui, šis padeda savo delną (neįsikabina, o tiesiog padeda). Žmogus pradeda judėti erdvėje. Kadangi jis nieko nemato, angelas turi saugoti, kad žmogus neišeitų iš žaidimo teritorijos, neatsitrenktų į erdvėje pasitaikiusius daiktus, nesusidurtų su kitu žmogumi, kuris taip pat nemato, o yra saugomas kito angelo.Angelas negali šnekėti su žmogumi, jo stumdyti ar kitaip aktyviai vedžioti. Angelas švelniai laikydamas žmogaus ranką subtiliai „perspėja“ apie gresiančius „pavojus“.Šiame žaidime įdomiausia tai, kaip angelas sugebės švelniu rankos laikymu perspėti ir apsaugoti žmogų. Kai žmogus nori baigti žaidimą, tai jis irgi subtiliai turi duoti ženklą (nešnekant) angelui, kad šis saugiai išvestų už žaidimo ribų. Kai visi žmonės išvesti, tada žaidėjai apsikeičia rolėmis: žmogus tampa angelu ir atvirkščiai.Patartina, kad poroje žaidžiantys žaidėjai pabūtų abiejose rolėse. Šiame žaidime tiek angelai, tiek žmonės turi būti labai atidūs per rankas perduodamiems ženklams. Tuos ženklus sugalvoja žaidėjai, todėl patartina žaisti šį žaidimą su įvairiais žmonėmis, kad pajausti kokių įvairių, įdomių ir subtilių gali būti komunikacijos priemonių ir būdų.

 

"Svetimas". Žaidėjai vaikšto kas kur nori, nežinodami ir nesusitarę, kas yra SVETIMAS. Žaidimo organizatoriui davus ženklą (kai suploja, paskambina varpeliu ar pan.) žaidėjai be žodžių, konkrečių gestų ar kitokių priemonių turi nuspręsti, kas tampa SVETIMU, ir bandydami burtis į būrį stumia jį iš savo tarpo . SVETIMAS stengiasi nepasiduoti ir bando išlikti būryje.Šiame žaidimo variante įdomiausia tai, kas nusprendžia ir kaip žaidėjai supranta, kuris tampa SVETIMU. Šis momentas visada yra labai unikalus.Žaidimas žaidžiamas kuo daugiau kartų. SVETIMU vaikas gali būti išrinktas tik vieną kartą. Taip visi vaikai turi galimybę pajusti atstūmimo pojūtį, išmokti į tai reaguoti kuo natūraliau.Po žaidimo būtina susėsti į ratą ir pasikalbėti. Dažnai nutinka, kad atsiranda žaidėjų, kurie blogai jaučiasi, nepaisant to,kokioje rolėje jie buvo. Patartina juos išklausyti, ,,neužsikrėsti“ gailesčiu, susilaikyti nuo guodimo ar kitokio vertinimo. Galima jam tik priminti, kad visi buvo žaidėjai ir iš tikrųjų nieko asmeniško, blogo neatsitiko. Tai tik žaidimas.

 

"Garsų ratas". Žaidėjai tyliai dainuodami (niūniuodami) ramiai eina ratu vienas paskui kitą. Viduryje stovi užsimerkęs žaidėjas - klausytojas. Jis klausosi garsų. Klausytojas turi išsirinkti du dainuotojus, kurie jam tuo metu patinka. Jis ištiesia rankas į tų garsų pusę. Ėję ratu žaidėjai sustoja ir nutyla. Vienu rato sustabdymu garsus skleidžia (galima šiek tiek garsiau) tik tie, į kuriuos rodo viduryje stovintis, užsimerkęs žaidėjas. Šiek tiek pasiklausęs nuleidžia rankas ir garsų ratas vėl pajuda. Žaidėjas – klausytojas gali stabdyti ratą tiek kartų, kiek jam norisi. Žaidėjai gali keisti garsus, netgi kurti melodiją. Kai žaidėjas - klausytojas nenori būti viduryje, jis atsimerkęs tyliai eina į garsų ratą, o jo vietą viduryje gali užimti kitas žaidėjas .Šis žaidimas yra muzikalus, nors nebūtina visiems žaidėjams turėti gražius balsus ar gerą klausą. Visuomet atsiranda labai gražiai dainuojančių žaidėjų. Reikia perspėti vaikus, kad tai ne dainų konkursas ir nebūtina demonstruoti ypatingų savo gebėjimų. Patartina įsiklausyti į garsų rato visumą, kurti besiklausančiajam žaidėjui ne melodiją, o atmosferą. Todėl kuo įvairesnius garsus vaikai naudoja, tuo įdomiau bus žaidėjams, einantiems ratu, ir tuo daugiau asociacijų kyla žaidėjui, kuris klausosi.Kiekvienam žaidžiančiam siūloma stebėti save, savo pojūčius. Šiame žaidime kiekvienas yra atskirai, bet ir visi kartu. Išreikšdami save garsu, visi kuria bendrą atmosferą. Besisukdamas garsų ratas labai atpalaiduojančiai veikia visus žaidėjus.