stinga. Tokiu atveju suaugusysis nebegali nurodyti vaikui gairių. Užvaldo slapta baimė, kad vaikas bet kokią užduotį palaikys suvaržymu, atsisakys rodyti jam prielankumą arba apskritai ims jų nebemylėti. Padarinys – apsikeitimas galiomis: vaikas jaučia savo viršenybę ir galią suaugusįjį valdyti. Vaiko psichikos vystymasis sustoja ankstyvosios vaikystės (visagališkumo) tarpsnyje, todėl vėliau, jam susidūrus su žmonėmis, kurie nebus nusiteikę tenkinti jo reikalavimų arba iš jo ko nors reikalaus (mokykloje ar profesinėje veikloje), kils didelių keblumų.Trumpai tariant, vaikas neparuošiamas gyvenimui.

   Simbiozė (kai vaikas laikomas dalimi savęs). Tokią sampratą galima pažinti iš to, kai tėvai besąlygiškai stengiasi priversti vaiką elgtis taip, kaip jie nori. Vaikui nuolat daromas spaudimas, jis verčiamas tučtuojau ką nors padaryti: skaityti, rašyti, klausyti, pasistengti ir kitose srityse. Tokie tėvai daug ko vaiko elgesyje nebesuvokia. Jie užsimerkia prieš akivaizdžiai netinkamas vaiko elgesio apraiškas. Suaugusysis savo vaiko elgesį, į kurį atkreipia dėmesį aplinkiniai, visada paaiškina kokia nors nuo vaiko nepriklausoma priežastimi. Kaltinami kiti (mokytojai, bendramoksliai).Tokie tėvai – dažni priekaištautojai mokytojams ar auklėtojams. Vaiko žodžiai visada teisingi, į juos nesigilinama. Tačiau jei vaikas priešgyniauja jam (motinai ar tėvui), padėtis gali tapti kritiška. Tuomet suaugusysis bando priversti vaiką būtinai vykdyti duotus nurodymus: pirmiausia bando įkalbinėti, susierzinimas auga, jei tai nepadeda, reaguoja tipiška fraze “jei…, tai…” arba bausme. Suaugusysis nesupranta štai ko: tai galios varžybos, kurių jis negali laimėti. Jis labai rimtai į tai žiūri ir bijo vaiko akyse pasirodyti silpnas ar net juokingas. Simbiozės pasekmės vaikui – visiškai neįmanomas psichinis brendimas. Vaikas lieka narcistiniame ankstyvosios vaikystės tarpsnyje, jo pasaulėvaizdyje žmonės nesiskiria nuo daiktų.

Pagal Michael Winterhoff “Tironų mums nereikia: vien auklėti negana.”