Nebijok užaugti, net jei turėtum atsiskirti nuo motinos

 

 

  Dantų dygimas yra esminis etapas, aiškus vaiko vystymosi ženklas. Tai maitinimosi kąsniais pradžia. Žįsdamas jis dar tebėra nustelbtas susiliejimo su motina, per kietą maistą jis suvokia, kad yra kas kita nei motina.

 

   Kai kurie vaikai demonstratyviai priešinasi kietam maistui. Tokiu atveju motinos sako: “Kol jį žindžiau, jis valgė gerai…” Tuo jos pasako, kad tik jų pienas yra tinkamas kūdikiui. Jam nepavyksta atsiskirti nuo motinos, nes nesuvokia jos kaip pakankamai tvirto saugos ir ramybės garanto, kuris jam padėtų įgyti savarankiškumo. Vaikas nepajėgia pereiti į pasaulį, atitrūkti tiek, kad imtų reikštis kaip atskira būtybė. Toks negebėjimas atsiskirti vėliau gali pasireikšti kitokiomis formomis: sunku eiti į vaikų darželį ar pasilikti pas senelius. Tokiais atvejais vaikai pagauna motiną į glėbį, ir motina neatsispiria.

 

   Tačiau visuomet tokio pobūdžio istorija mezgasi tarp dviejų veikėjų: motinos, kuriai sunku atsiplėšti nuo vaiko, ir vaiko, kuriam sunku atsiplėšti nuo motinos, abu jie atsakingi už tai, kad atsiskirti sunku. Psichiatro vaidmuo tokiu atveju paprastas. Jis pataria motinai: “Leiskite sau atsiskirti” ir vaikui: “Nebijok užaugti, net jei turėtum atsiskirti nuo motinos”.

 

Pagal Marcel Rufo “Vaikų seksualumas: tai, ko jums nevalia žinoti”